Galiu drąsiai pasakyti, kad nuo pat mažens jutau, sakykime, šiokią tokią mistišką trauką klasikiniams gyvenimo prieskoniams - tiek muzikai, tiek teatrui. Šiais laikais šie reiškiniai (kitaip pavadinti negalėčiau) dažnai priskiriami prie senyvo amžiaus senmergių ar šiaip neturinčių ką veikti močiučių užsiėmimų - žodžiu visko, bet tik ne kažko artimo jaunajai kartai. Žinoma, kartais prasukdama pro operos ir baleto teatrą pastebiu nemažai jaunų žmonių, gracingai lipančių laiptais, bet visgi dažnai susiduriu su nuomone, kad tai neįdomu ir nereikalinga. Kadangi nuo pat vystyklų laikų jaučiuosi esanti meno sferos atstovė ir galėčiau pasakyti be galo daug argumentų kodėl taip nėra.
Gerai pamenu, kaip man, dar būnant kokių 6-7-erių metų mergytei, tuomet dar visai nenutuokiančiai kas yra tikra muzika, tėtis prieš miegą paleisdavo klasikinių kūrinių. Žinoma, tuomet mano mintis buvo užvaldžiusios daug 'vertingesnės' muzikos atstovės, kurių dabar klausyti tiesiogiai vengiu, tad gerai į juos neįsiklausiusi užmigdavau. Nežinojau nei kas tas Verdis, nei Čaikovskis, nei Bachas ar Bethovenas. Visgi šių kūrinių melodijos kaip reikiant įsirėžė į atmintį ir visai nejučiom nugirdusi kokias nuotrupas, vis dar atsimenu tą nerūpestingą vaikystės etapą. Šiek tiek migdanti, lopšinę primenanti Brahms ''Lullaby", šiek tiek šiurpulį kelianti Pavaročio atliekama Puccini ''Nessun Dorma", Delibio ''Pizzicato", Strausso polka ir daugybė kitų kūrinių man sukuria vaizdinius - šiltus, šiek tiek nostalgiškus ir mielus. Galbūt todėl, taip visiškai nenutuokdama, prisijaukinau šiuos akordus, o dabar jų paleisti negaliu. Tiesa, nors išsiskyrimas su šia muzika truko daugmaž 10 metų - mat po tų miegojimo su muzika laikų ryšys su klasikine muzika buvo minimalus. Dabar dažnai pasileidžiu Čaikovskio šedevrų - ištraukų iš "Spragtuko", "Gulbių ežero" ir vis dar jaučiu šią sklindančią magiją. Šiek tiek nežemišką, suteikiančią man nesvarumo būseną.
Kaip vėl atgaivinau šį ryšį? Rudenį mama mane nusivedė į Bizet operą "Karmen". Ėjau apimta abejonių - trūko laiko, turėjau krūvą rūpesčių ir darbų. Visgi galiu drąsiai teigti, kad tai buvo neįkainojama kelionė - nors spektaklis baigėsi be galo vėlai, ant galvos kiurksojo nemalonumų krūva ir buvo neramu kaip viską suspėsiu iki kitos dienos, tas kelias valandas aš jaučiausi atsidūrusi visai kitame pasaulyje. Artistės atliekama "Habanera" ir pritariančios žmonių masės balsai mane privertė smarkiau įsikibti į kėdės atlošus. Retai kada klausydama muzikos pajuntu per nugarą keliaujančius virpuliukus. Per toreodoro maršą buvau priversta užsimerkti. Tuomet supratau, kad gyvenime pažinti dar turiu oj kiek daug. Kadangi operose beveik nesilankau, tai padėjo nemažą indėlį mano didelei simpatijai tokiam laiko užėmimui. Surizikavau į šią operą nueiti ir antrą kartą - šįkart su didesne draugų kompanija. Tačiau supratau vieną dalyką - niekada neversk žmogaus eiti ten, kur jam ne vieta. Žinoma, tie keli žmonės tylėjo ir kentėjo kelias valandas, tačiau jutau, kad tai buvo tik mandagumas. Visą laiką paausy girdimas dūsavimas mane privertė suprasti, kad ši aplinka tikrai ne kiekvienam. Tikrai skonio reikalas.
''Graikas Zorba" paliko ne mažesnį įspūdį - skambi sirtakio melodija dar kelias dienas negalėjo palikti mano sąmonės, vis skambėjo, skambėjo...
Gerai pamenu, kaip man, dar būnant kokių 6-7-erių metų mergytei, tuomet dar visai nenutuokiančiai kas yra tikra muzika, tėtis prieš miegą paleisdavo klasikinių kūrinių. Žinoma, tuomet mano mintis buvo užvaldžiusios daug 'vertingesnės' muzikos atstovės, kurių dabar klausyti tiesiogiai vengiu, tad gerai į juos neįsiklausiusi užmigdavau. Nežinojau nei kas tas Verdis, nei Čaikovskis, nei Bachas ar Bethovenas. Visgi šių kūrinių melodijos kaip reikiant įsirėžė į atmintį ir visai nejučiom nugirdusi kokias nuotrupas, vis dar atsimenu tą nerūpestingą vaikystės etapą. Šiek tiek migdanti, lopšinę primenanti Brahms ''Lullaby", šiek tiek šiurpulį kelianti Pavaročio atliekama Puccini ''Nessun Dorma", Delibio ''Pizzicato", Strausso polka ir daugybė kitų kūrinių man sukuria vaizdinius - šiltus, šiek tiek nostalgiškus ir mielus. Galbūt todėl, taip visiškai nenutuokdama, prisijaukinau šiuos akordus, o dabar jų paleisti negaliu. Tiesa, nors išsiskyrimas su šia muzika truko daugmaž 10 metų - mat po tų miegojimo su muzika laikų ryšys su klasikine muzika buvo minimalus. Dabar dažnai pasileidžiu Čaikovskio šedevrų - ištraukų iš "Spragtuko", "Gulbių ežero" ir vis dar jaučiu šią sklindančią magiją. Šiek tiek nežemišką, suteikiančią man nesvarumo būseną.
Kaip vėl atgaivinau šį ryšį? Rudenį mama mane nusivedė į Bizet operą "Karmen". Ėjau apimta abejonių - trūko laiko, turėjau krūvą rūpesčių ir darbų. Visgi galiu drąsiai teigti, kad tai buvo neįkainojama kelionė - nors spektaklis baigėsi be galo vėlai, ant galvos kiurksojo nemalonumų krūva ir buvo neramu kaip viską suspėsiu iki kitos dienos, tas kelias valandas aš jaučiausi atsidūrusi visai kitame pasaulyje. Artistės atliekama "Habanera" ir pritariančios žmonių masės balsai mane privertė smarkiau įsikibti į kėdės atlošus. Retai kada klausydama muzikos pajuntu per nugarą keliaujančius virpuliukus. Per toreodoro maršą buvau priversta užsimerkti. Tuomet supratau, kad gyvenime pažinti dar turiu oj kiek daug. Kadangi operose beveik nesilankau, tai padėjo nemažą indėlį mano didelei simpatijai tokiam laiko užėmimui. Surizikavau į šią operą nueiti ir antrą kartą - šįkart su didesne draugų kompanija. Tačiau supratau vieną dalyką - niekada neversk žmogaus eiti ten, kur jam ne vieta. Žinoma, tie keli žmonės tylėjo ir kentėjo kelias valandas, tačiau jutau, kad tai buvo tik mandagumas. Visą laiką paausy girdimas dūsavimas mane privertė suprasti, kad ši aplinka tikrai ne kiekvienam. Tikrai skonio reikalas.
''Graikas Zorba" paliko ne mažesnį įspūdį - skambi sirtakio melodija dar kelias dienas negalėjo palikti mano sąmonės, vis skambėjo, skambėjo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą